Parodos

Parodos

 


BIRŠTONIEČIO ALFONSO GABRILEVIČIAUS TAPYBOS DARBŲ PARODA

BIRŠTONIEČIO

ALFONSO GABRILEVIČIAUS

TAPYBOS DARBŲ

PARODA

PARODA VEIKS IKI  2019 M. BIRŽELIO  5 D.

 
 
 
Svarbiausia - grožis ir prasmė.
 
Prieš metus gyvenimą paliko birštonietis Alfonsas Gabrilevičius. Gimęs 1928 m. didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Birštone, gražiausius vienuolika gyvenimo metų su žmona Juozapota praleido atšiauriajame Sibire, kur paliko savo pirmagimio sūnaus kapelį, iš kur į tėvynę parsivežė sūnų Vladislavą ir dukrą Zitą. Kuklus savamokslis menininkas nuo jaunytės linkęs į medžio darbus, šį polinkį paveldėjo iš savo tėvo staliaus, o jautrią ir švelnią širdį - iš motinos. Jauną sielą stipriai veikė muzika, o labiausiai - smuikas. Pirmas jo rankų darbo meninis kūrinys ir buvo smuikas, kuris jį lydėjo ir tremtyje. Ten rado savo bendraminčių, įkūrė ansambliuką ir visi kartu trumpino liūdesio ir ilgesio pilnas dienas. Smuikas grįžo ir į Birštoną, tik ne tas senasis, bet jau naujas, pirktinis ir dabar kaip praeities reliktas saugomas Gabrilevičių namuose.
Tapyba Alfonsas susidomėjo tik vyresnio amžiaus, pirmoji paroda suruošta 1981 metais Prienuose, vėliau - Birštone. Svarbiausias paskatinimas piešti buvo maskviečio dailininko Boriso Starčikovo žodžiai: -” Pabandyk tapyti, Alfonsai”, ir dailininko dovanotas paveikslas, kuriuo Gabrilevičius ilgai gėrėjosi, o vėliau ir pats paėmė teptuką. Tapybos darbuose itin ryškiai atsiskleidžia autoriaus individualybė: švelnios, ramios , pastelinės spalvos, viskas atlikta kruopščiai, kantriai, dėmesingai. Dažnai teptuką pakeičia piešimo adata.
Autorius pasakodavo, kad kiekvienas naujas darbas slepia nežinomybę, baisu pradėti, bet pamažu įsidrąsini: vienas, antras eskizas, štrichas ir gimsta peizažas, mėgstamiausias tapytojo žanras, kuriame meistras tiksliai perteikia vieną ar kitą gamtos kampelį.
Savo didžiausiu mokytoju Alfonsas Gabrilevičius laikė liaudies meistrą iš Biržų Vytautą Masiulį. Tai jis pirmasis išmokė dirbti su adatėle, pirmasis nurodė klaidas, drąsino.
Laisvalaikio valandomis meninikas nepamiršo ir drožybos. Drožiniuose jaučiamas  subtilumas, nerasi kampuotų formų, šiurkštaus paviršiaus. - “Jei ką nors darau, stengiuosi, kad būtų gražu. Svarbiausia - grožis ir prasmė. Kūriniai turi atitikti mano charakterį ir temperamentą.” Vienas drožybos kūrinių - medinis kryžius - puošia Birštono bažnyčios šventorių.
Gal ir ne visiems Alfonso Gabrilevičiaus sumanymams buvo lemta gimti, bet tai kas sukurta savo švelniais prisilietimais glosto mūsų akis ir sielos gelmes.
 
 
 
Birštono muziejaus direktorė
Vilijeta Šalomskienė

Galerija